རལ་པ་ཅན་

[ral pa can]

I 1) turintis susišiaususius (ilgus) plaukus; 2) perk. liūtas; 3) perk. buivolas; 4) perk. medžio šaknys. II 1) (valdė 815 - 838) budizmui atsidavęs Tibeto valdovas (dar žr. khri gtsug lde btsan ral pa can: vienas iš penkių Trisongdeceno jauniausiojo sūnaus mu tig btsad po sūnų); 2) Džatanika (pamaldus šeimininkas, kuriam išpranašauta tapti Buda Samantaprabha, kun tu snang ba); 3) = Išvara (dbang phyug); 4) mitinės kanibalų salos pav.